Back on track! Ir šis tas apie pankų rojų.

Šiandien pas mane groja: 5'nizza, Градусы (Gradusy), F.P.G. ir šiaip įvairus rusiškas popsas.

Žodžiu apsižiūrėjau kad vėl (kaip visada) apleidau blogą. Netgi dizainą norisi kažkaip pagyvinti, bet realiai tai dabar daryt labai tingiu, o ir laiko nelabai turiu. Jeigu kas nors dar negirdėjo, tai per žydus susiradau darbą ir jau kitą mėnesį laikysiuos labai neblogai. Kodėl ne šitą? Nes šitą dar reikia išgyvent su minimaliu biudžetu, nes alga tik kitą mėnesį bus! :D Ok toliau. Pastebėjimai:
Apie pankus. Kažkurią dieną sėdėjau ir galvojau koks realiai turėtų pagal idėją būti tikras pankas. Jeigu idėja iš esmės yra priešintis sistemai, prisitaikėliškumui ir nepaisyti bendrosios nuomonės, tai pankai turėtų gyventi kaime. Nes kaime tu realiausiai būsi toliausiai nuo sistemos. Nu nebent elektrą turi pasijungęs. Bet tai kam ta elektra, pieną ir mėsą galima į kamarą susidėt, arba išsikast pusiau požeminį podelį (a la Fallout'as, tik ne taip poniškai). O kambarį pasišviest galima žvakėmis (jeigu turi bičių galima pasidaryt pačiam, jeigu ne - pavogti iš kaimyno) arba žibaline lempa (saliarkos vėlgi galima pirkti arba nusipilti iš kaimyno traktoriaus). Kaime visiškai iki lempos kuo rengtis - nereikės gaišti daugybės laiko modifikuojant drabužius ir siuvant našyvkes, kad atrodytum kitaip nei visi kiti. Paprasčiausiai paprašai, kad kaimynas leistų pasiknisti ant aukšto, susirenki patikusius skudurus ir vaikštai kaip pankų pankas. Natūraliai ir be pastangų! Su maistu ir alkoholiu viskas itin paprasta. Jeigu mieste šitų dviejų dalykų pastoviai trūksta, tai kaime jų gauti - be problemų. Augini ir esi pats sau ponas. Samagono irgi pačiam galima, tik nedideliais kiekiais ir pasidalijant su kaimynu, kad mentams neįskųstų. Jeigu esi pankas-anarchistas, kaime tau nieks neprieštaraus už tai kad savaitėm nesiplauni galvos, o paskutinį kartą maudeisi užpernai. Apskritai, beveik rojus. Yra keli "bet" kurių dar neišsprendžiau. Tai yra aukščiau minėtas klausimas dėl elektros. Ir kas būna jeigu susergi. Teoriškai turėtum mokėti PSD, bet jeigu nenori mokėti. Atims karvę?

Kadangi įrašas toks biškį ilgas gavosi, tai kitu pastebėjimu (apie muziką) pasidalinsiu kitą kartą :D

Trys su puse metų emigracijos arba labai beviltiškas įrašas

Šiandien pas mane groja: 5'Nizza

Šiandien galvojau, kodėl retai rašau blogą. Visų pirma, tai pas mane visiška tundra, dykuma ir ledynai. Nieko nevyksta, nieko neveikiu, sėdžiu ir vegetuoju šitam prakeiktam tolimam krašte. Ok, tarkim, kas gal įdomu tai tai, kad susiradau draugų Ukrainoje ir Rusijoje ir per dieną bent kelias valandas praleidžiu kalbėdama/susirašinėdama rusiškai. Tai bent kiek pataiso nuotaiką ir leidžia tobulinti savo rusų kalbos žinias. Bet nuo nuobodžios kasdienybės gelbėja tik šiek tiek.
Antra, man darosi sunku sklandžiai reikšti mintis lietuviškai. Kai parskrendu namo, namiškiai juokiasi iš tokių derinių kaip "mėlyna marškinėliai" arba vos ne belekokio žodžių kratinio ir keistos jų tvarkos sakinyje. Taip pat kartais pritrūkstu atitikments angliškam žodžiui. Žinau, čia yra siaubingai gėda ir nepagarba lietuvių kalbai (specialiai netaisiau šito sakinio, kad pasijaustų kokio lygio klaidos man gaunasi).
Trečia, man apskritai viskas ima įgrysti. Ištisom dienom ieškau sumauto darbo prakeiktam Londone, rezultatų beveik nulis arba ne tai ko reikia, viskas veda į neviltį ir blogą nuotaiką. Nieko nenoriu, noriu užmigti ir atsibusti vasarą namie. Trys su puse metų emigracijos jautresniems žmonėms labai kerta per nervus ir protą.

Draugiškai apie popsą

Šiandien klausausi: 5'nizza ir Кар-мэн (Car-man)

Idėja šitam įrašui atsirado gan spontaniškai. Visai netyčia pasinėriau į youtubę. Kažkokiais tikslais užsimaniau dar kartą pasižiūrėti ten esančias Benski Šou ištraukas. Kas prisimenat devyniasdešimtųjų pradžią, tai turbūt žiūrėdavot, man ta laida iki šiol lenkia visas lietuviškų televizijų humoro laidas. Ta va, o nuo to dar pažiūrėjau kelis video seno gero Radio Šou, o paskui vėl pradėjau žiūrėt visokius seno popso gabalus. Tiksliau popso gabalus pradėjau žiūrėti po to, kai Tynta šoko pagal kažkokį gabalą, kurio žodžiai buvo "Ačiū tau nors už tai. Ačiū kad nemelavai. Ačiū kad viską iš anksto man pasakei", tai aš jį pagooglinau ir pasirodo čia Viktorijos ir grupės Vitražas gabalas "Ačiū tau". Žodžiu po šito aš galutinai užsivežiau žiūrėti visokius Dinamikos, Džordanos ir kitų grupių pasirodymus. Radau netgi vieną video, kur Bavarai dainuoja kažkokią labai timberleikiškai skambančią visai kokybiško popso dainą ir jų dar 4. Žodžiu pradėjau žiūrėti video iš tokio festivalio Pop Art, kuris man apskritai atrodo visai fainas. Pirma fainas ta prasme, kad ten dar grojo gan klausomas popsas, kurį kad ir sudarė trys akordai, keturi taktai ir šešios eilutės teksto, bet ne tik rankos nesitiesia jo išjungti/perjungti, bet kojos pačios kilnojasi pašokt, o rankos - palinguoti. Antras - publika ne malkinė. Gerai, aš prisipažįstu, kad festivalyje Lietuvoje nesu buvusi, bet esu buvusi įvariuose koncertuose, tiek uždaruose tiek atviruose ir įvairiausio plauko. Tai kokia katedros aikštė neišsijudina be Cicino "Meilės laivo". Nors yra ir kitų užvedančių dainų. O žiūrint tuos smagius juostinius video iš Pop Art'o matai kaip džinsinė (1994 beveik visi be išimties su džinsovkėmis) publika šokinėja ir banguoja. Tai ar per 15 metų žmonės ant tiek sumalkėjo, kad nepašokinėja, ar ant tiek pasidarė bailūs, kad jiems labai svarbu "ką šalia esantis pagalvos, kai aš šokinėju". O realiai iš mano patirties, tai į tuos, kurie iš širdies tūsinasi masiniuose renginiuose, kiti žiūri tikrai įtariai, daugmaž kaip į kažko apsirijusius arba tiesiog trenktus. Trečia, dėl ko man patinka Pop Art festivalis - tai popso festivalis. Ir popso reikia. Dabar yra tikrai nemažai festivalių visokioms kitokioms muzikos rūšims (Roko naktys, Bliuzo naktys, GaDi, Velnio Akmuo, Tundra ir dar visokių kurių nepamenu), bet tokio kaip pop muzikos festivalio kaip ir nėra. Festivaliai yra žiauriai geras dalykas mažiau žinomoms grupėms, kurios ten gali pasireikšti plačiosioms masėms. Peržvelgiau Pop Art istoriją, jis vyko nuo 1989 iki 2000 ir ten dalyvavo tikrai didelė krūva grupių, kurių pavadinimą pirmą kartą girdžiu. Bet yra ir tokių, kurios gerai žinomos. Jeigu visi rėkiam, kad Lietuvoje gero popso nėra (o geras popsas kaip daiktas tikrai egzistuoja), tai kaip jis bus jeigu nėra kur naujoms grupėms pasireikšt? Dabar vieni eina į Eurovizijos atranką, kiti reklamuojasi su maudymukais žurnale Klubas. Grąžinkit popso festivalį!

Beje čia video ne iš Pop Art'o, bet čia mano vaikystės muzika, žiauriai vežanti.

Trumpas reklaminis

[Man labai patinka kaip Aistė (http://u5ername.wordpress.com/) pradžioj dažniausiai parašo ko šiandien klausosi]

Aš šiandien klausausi įvairiai: Scorpions, Игорь Растеряев (Igor Rasteriaev), visokios devinto dešimtmečio pabaigos TSRS diskotekinės muzikos, Ночной Дозор (Nakties Sargyba) ir Дневной Дозор (Dienos Sargyba) garso takelių. Žodžiu šiandien, kaip ir visada, eklektika. Bet ne apie tai įrašas.

Kuo toliau, tuo labiau prie frazės "I don't want to live on this planet anymore" atsiradimo ir patvirtinimo prisideda ir reklamos. Ne tos, kur rodo per teliką (nes teliko vis dar neturiu, nu teoriškai turiu, jis stovi apačioj svetainėj, bet aš teliką žiūriu tik namie Lietuvoj, tai čia skaitau, kad neturiu). Reklamos internete. Atsidarai kokį nors straipsnį delfyje - ir jis pradingsta, nes iššoka reklama per visą ekraną. Negana to, jos negali išjungti, kol nepraeina kažkiek sekundžių. Arba įsijungi youtube, pvz nori kokio nors kad ir Rammstein klipą pasižiūrėt, o tau išmeta kokio nors Bieberio albumo videoreklamą, kurią praleisti gali kai praeina 5 ar 10 sekundžių (iš tikro tai ne Bieberio, bet kažkokio panašaus lygio veikėjo naujo albumo reklama išlindo). Ir dar po to, kai jau praleidi tą reklamą, išlenda dar viena maža permatoma lentelė video apačioje su kokia nors kita reklama. Arba tarkim žiūri Simpsonų epizodą. Puslapyje su nuorodomis paspaudi ant nuorodos - vienas! Iššoka reklama - nuorodoje palauki 5 sekundes iki patvirtinimo, kad esi gyvas žmogus, paspaudi - du - užsikrauna puslapis - trys - paspaudi "Play" - keturi. Kiekviename žingsnyje iššoka naujas užknisantis reklamos langas. Arba va dabar, ką tik, įsijungiau Любэ ir Безруков klipą ir dainą Берёзы (grupės Liube su aktoriumi Sergejumi Bezrukovu klipą Berželiai) ir prieš jį išlindo... Slow R&B kažkokia videoreklama. Susivemtina! Nenoriu skambėti snobiškai, bet negi šitos dvi muzikos rūšys turi ką nors bendro? Reklameriai galėtų bent jau kažkaip sureguliuoti šitas nesąmones, tarkim jeigu įsijungi Rammstein klipą, tai kokių Megadeth turą reklamuotų. Nors jei jau imant iš šitos pusės... Tokiems kaip Megadeth idiotiškų reklamų nereikia. Jie surenka stadionus ir be youtubo užknisančių reklamų. Darom išvadas? Studijos bruka šlamštą (capt. Obvious, fraulein Engelheart).

Nežinau kaip jums, bet vos tik aš pamatau tokias reklamas per visą puslapį, arba įkyriai išlendančias iš puslapio šono/viršaus, man smegenys automatiškai blokuoja informaciją, esančią reklamoje. Žiūriu į ekraną ir nematau nei kas ten per prekinis ženklas, nei ką reklamuoja. Tas pats ir su videoreklamom (keli atvejai - išimtis, nes video kažkaip sunkiau blokuoti nei paprastą paveiksliuką. Ir video su garsu būna). Mechaniškai palaukiu 5 sekundes, išjungiu ir mėgaujuosi tuo, ką norėjau žiūrėti. BET. Tos 5 sekundės septynioliką kartų per dieną tikrai užknisa. LABAI.

Šis tas apie ACTA ir patarimai kaip su ja gyventi

Sveiki, šiandien turiu meduolių, sūrelį ir klausausi Kino (Кино). Dar šiandien išgirdau apie tai, kad didžioji dalis Europos sąjungos narių ir taip pat kitos šalys (tokios kaip JAV) pasirašė ACTA sutartį. Iš pradžių pagalvojau "dzin, tegul pasirašo", bet paskui susigundžiau pasižiūrėti video, aiškinantį, kad tai per velnias. Ir pasirodo čia šiek tiek blogiau negu velnias. Trumpai tariant, pagal naują sutarti jeigu siųsitės, ką nors siųsit draugams, įkelsit į youtube, rapidshare ir panašiai - bus prilyginta kriminaliniam nusikaltimui. Už kurį galit sėsti į kalėjimą. Netgi už tai, kad padarysit draugo gimtadienio nuotraukas, kur ant stalo Coca-Co kolos butelys ir įkelsit į feisbuką. Galit gauti baudą už tai, kad "pavogėt" Coca-Co kolos vardą ir panaudojot be leidimo. Tiesą sakant, pagal aktą man taip pat teoriškai gresia atsakomybė už panaudotą prekinį ženklą be leidimo, todėl grįžtu į pastraipos vidurį ir pataisau (man rodos Rusija nepasirašė sutarties, todėl Kino pavadinimą palieku).

Tęsiant toliau, kiekvienas interneto tiekėjas gali ir netgi turėtų sekti kiekvieno vartotojo priimamų ir išsiunčiamų duomenų srautą ir tikrinti ar ten nėra nuosavybės teisių pažeidimų. Taigi interneto tiekėjai įgauna FTB, KGB (FSB) ir Stasi lygio teises. Nekas. Man netgi visai dingsta noras atsisiųsti kelias dainas, nes skirtingai ne tam filme, į kalėjimą nenoriu. Nors klausimas, ar gaudytų mane, jeigu pagrinde naudojuosi rusiškais serveriais failų keitimuisi ir patys failai dažniausiai yra rusiškos kilmės (primenu, kad Rusija neprisijungė prie ACTA).

Taigi, ką daryti? Pagrinde yra keturi variantai (jei turit daugiau variantų, mielai prašom išreikšti juos komentaruose čia arba feisbuke):

1. Baigti piratauti. Arba bent teoriškai nesisiųsti jokios nelegalios medžiagos. T.y. skaityti delfį, naršyti feisbuke, klausytis jau turimos nupiratautos (arba ne!) muzikos ir žiūrėti nupiratautus (arba ne) filmus ir serialus. Pliusai: nepakliūsi grobuoniškų interneto kontrolierių akiratin. Minusai: kažkada muzika persiklauso ir filmai persižiūri, o naujiems nėra pinigų arba yra pinigų, bet nėra filmo (pabandykit parduotuvėje rasti kad ir Kietas Riešutėlis DVD (pirmą dalį)).
2. Piratauti mažiau. Vietoj filmų ir muzikos siuntimosi, juos žiūrėti ir klausytis internete. Pliusai: mažiau atkreipsi į save grobuoniškų interneto kontrolierių dėmesį, tinka ten kur internetas greitas (pvz Lietuvoje). Minusai: netinka ten, kur internetas užsikastinis (pvz pas mane Londone).
3. Piratauti kaip piratavęs. Ir tikėtis, kad [kol kas] nieko blogo neatsitiks. Pliusai: laimingai toliau pažindiniesi su beribiu muzikos ir filmų pasauliu. Minusai: po kiek laiko galėsi pažindintis tik su zonos taisyklėmis...
4. Piratauti ne virtualiai. Kitaip tariant, senais gerais priešinternetiniais (ir net priekompiuteriniais) metodais. Aš turiu Kieto Riešutėlio pirmą dalį, mano draugas turi Kieto Riešutėlio antrą dalį. Aš pasiimu savo USB raktą (kurį pirkau Lietuvoje ir sumokėjau piratavimo mokestį, pagal kurį aš teoriškai galėčiau legaliai piratauti), įsirašau filmą į usb, nueinu pas draugą, perkopijuoju jam filmą (nieko nepavogiau, nes filmas vis dar saugiai guli pas mane dvd dėkle spintelėje), jis man į usb perkopijuoja antrą dalį (vėl nieko nepavogiau, nes ir draugelio filmas lygiai taip pat saugiai guli jo dvd dėkle spintelėje) ir abu laimingai žiūrim kaip Makleinas spardo šiknas teroristams (paslapčia svajojant, kad tai būtų ACTA sumanytojai). Taip pat ir su muzikos apsikeitimu. Pliusai: geriau susipažįstat su feisbuko draugais arba palaikot tvirtesnius ryšius su jau pažįstamais. Atrandat gerų draugų, kurių skonis panašus į jūsų. Minusai: ne visada 200+ pažįstamų turės Gėlių Valsą arba Daktarą Keistąmeilę. Retkarčiais teks piratauti.

Kadangi interneto tiekėjai turi prižiūrėti internetą, tai jie neprižiūri fizinių apsikeitimo galimybių. Tai yra, neturėtų sekti kampais kaip eini pas draugelį ir neatiminėti tavo usb raktelio. Teoriškai šituo darbu turėtų užsiiminėti policija, bet jie kaip visada neturi benzino atvažiuot, arba per daug užsiėmę neaišku kuo. Taigi, visiems noriu palinkėti sėkmingo apsikeitimo ir prisiminkit - jūs nieko nevagiat, nes originalas (muzika, filmas, paskaita, t.t.) lieka ten, kur ir buvęs. Sėkmės!

Seni nauji laikai

Kiekvieną kartą pradedant naują blogą, kyla klausimas "O apie ką pradėti rašyti". Kadangi čia jau trečias blogas, tiksliau - ketvirtas, nes All That First Class Jet Set Brings Me Down buvo natūraliai numarintas su užsibaigusiu vienu gyvenimo etapu. Seni jo postai buvo perkelti į Baltijos Sezonų archyvą. Tačiau sezonai lieka sezonais, ten bus pildoma tam tikri išgyvenimai ir emocijos, daugiau melancholinio ir XIXa pab - XXa pr jausminio-emocinio lygio. London Seasons visiškai neturiu motyvacijos pildyti, praktika pasibaigė, dabar sėdžiu ir ieškau darbo šitame įvairiataučiame ir kartais būtent todėl sukeliančiame skrandyje bangas megapolyje. Reiškia antri sezonai neribotai uždaryti.

Nežinau ar verta pasiaiškinti, kodėl blogas vadinasi būtent 1980-1993, nes kiekvienas, kas bent kiek mane geriau pažįsta, žino kad manęs visiškai neveža dabartinis laikmetis ir pagrinde mano viduje prieš tai minėta 19-20 amžių sandūra kaunasi su aukščiau minėtais metais. Nereikia aiškinti ir to, kad aš tuos trylika metų laikau vienais sėkmingiausių žmonijos metų visais lygmenimis - gyvenimo, muzikos, filmų, atmosferos. Nenoriu veltis į tolesnes diskusijas, ypatingai tokio lygio kaip "Aš pažiūrėčiau kaip tu tada gyventum be interneto mobiliakų" arba "Tada nebuvo galima laisvai džinsų nusipirkti Lietuvoje" arba "Niekur tu nebūtum išvažiavusi" ir panašiai. Mane tokie ginčai vargina ir kelia nuobodulį. Aš ne šiaip sau taip pasakiau. Jeigu taip manau, reiškia tam yra svari asmeninė priežastis. Ir taip, man patiktų gyventi be interneto, aš taip gyvenau savo pirmus dvylika metų ir man buvo labai gerai. Lygiai taip pat be mobiliako. Man patinka laidiniai telefonai. Kai grįžtu namo, mobiliakus šveičiu į kampą ir skambinu laidiniu. Man patiktų muziką pirkti arba persirašinėti iš draugų arba visiems kartu susėdus klausyti. Kas trukdo taip daryti dabar? Besikeičiantis gyvenimas. Kad ir tų nelaimingų lėktuvo bilietų oro uosto (arba aerouosto, kaip iš senų knygų) kasoje jų jau nebeparduoda. Aš net išmanaus telefono neturiu. Nes man jo nereikia. 80% mano pažįstamų, kurie juos turi, dieną naktį vaikšto užsizombinę ir įsikniaubę į juos. Gatvėse žmonės į tave daužosi, nes vaikšto įsikniaubę telefonus.

 

P.S. turiu tokį namie, malonu klausytis net nudrožtų kasečių.