Šis tas apie ACTA ir patarimai kaip su ja gyventi

Sveiki, šiandien turiu meduolių, sūrelį ir klausausi Kino (Кино). Dar šiandien išgirdau apie tai, kad didžioji dalis Europos sąjungos narių ir taip pat kitos šalys (tokios kaip JAV) pasirašė ACTA sutartį. Iš pradžių pagalvojau "dzin, tegul pasirašo", bet paskui susigundžiau pasižiūrėti video, aiškinantį, kad tai per velnias. Ir pasirodo čia šiek tiek blogiau negu velnias. Trumpai tariant, pagal naują sutarti jeigu siųsitės, ką nors siųsit draugams, įkelsit į youtube, rapidshare ir panašiai - bus prilyginta kriminaliniam nusikaltimui. Už kurį galit sėsti į kalėjimą. Netgi už tai, kad padarysit draugo gimtadienio nuotraukas, kur ant stalo Coca-Co kolos butelys ir įkelsit į feisbuką. Galit gauti baudą už tai, kad "pavogėt" Coca-Co kolos vardą ir panaudojot be leidimo. Tiesą sakant, pagal aktą man taip pat teoriškai gresia atsakomybė už panaudotą prekinį ženklą be leidimo, todėl grįžtu į pastraipos vidurį ir pataisau (man rodos Rusija nepasirašė sutarties, todėl Kino pavadinimą palieku).

Tęsiant toliau, kiekvienas interneto tiekėjas gali ir netgi turėtų sekti kiekvieno vartotojo priimamų ir išsiunčiamų duomenų srautą ir tikrinti ar ten nėra nuosavybės teisių pažeidimų. Taigi interneto tiekėjai įgauna FTB, KGB (FSB) ir Stasi lygio teises. Nekas. Man netgi visai dingsta noras atsisiųsti kelias dainas, nes skirtingai ne tam filme, į kalėjimą nenoriu. Nors klausimas, ar gaudytų mane, jeigu pagrinde naudojuosi rusiškais serveriais failų keitimuisi ir patys failai dažniausiai yra rusiškos kilmės (primenu, kad Rusija neprisijungė prie ACTA).

Taigi, ką daryti? Pagrinde yra keturi variantai (jei turit daugiau variantų, mielai prašom išreikšti juos komentaruose čia arba feisbuke):

1. Baigti piratauti. Arba bent teoriškai nesisiųsti jokios nelegalios medžiagos. T.y. skaityti delfį, naršyti feisbuke, klausytis jau turimos nupiratautos (arba ne!) muzikos ir žiūrėti nupiratautus (arba ne) filmus ir serialus. Pliusai: nepakliūsi grobuoniškų interneto kontrolierių akiratin. Minusai: kažkada muzika persiklauso ir filmai persižiūri, o naujiems nėra pinigų arba yra pinigų, bet nėra filmo (pabandykit parduotuvėje rasti kad ir Kietas Riešutėlis DVD (pirmą dalį)).
2. Piratauti mažiau. Vietoj filmų ir muzikos siuntimosi, juos žiūrėti ir klausytis internete. Pliusai: mažiau atkreipsi į save grobuoniškų interneto kontrolierių dėmesį, tinka ten kur internetas greitas (pvz Lietuvoje). Minusai: netinka ten, kur internetas užsikastinis (pvz pas mane Londone).
3. Piratauti kaip piratavęs. Ir tikėtis, kad [kol kas] nieko blogo neatsitiks. Pliusai: laimingai toliau pažindiniesi su beribiu muzikos ir filmų pasauliu. Minusai: po kiek laiko galėsi pažindintis tik su zonos taisyklėmis...
4. Piratauti ne virtualiai. Kitaip tariant, senais gerais priešinternetiniais (ir net priekompiuteriniais) metodais. Aš turiu Kieto Riešutėlio pirmą dalį, mano draugas turi Kieto Riešutėlio antrą dalį. Aš pasiimu savo USB raktą (kurį pirkau Lietuvoje ir sumokėjau piratavimo mokestį, pagal kurį aš teoriškai galėčiau legaliai piratauti), įsirašau filmą į usb, nueinu pas draugą, perkopijuoju jam filmą (nieko nepavogiau, nes filmas vis dar saugiai guli pas mane dvd dėkle spintelėje), jis man į usb perkopijuoja antrą dalį (vėl nieko nepavogiau, nes ir draugelio filmas lygiai taip pat saugiai guli jo dvd dėkle spintelėje) ir abu laimingai žiūrim kaip Makleinas spardo šiknas teroristams (paslapčia svajojant, kad tai būtų ACTA sumanytojai). Taip pat ir su muzikos apsikeitimu. Pliusai: geriau susipažįstat su feisbuko draugais arba palaikot tvirtesnius ryšius su jau pažįstamais. Atrandat gerų draugų, kurių skonis panašus į jūsų. Minusai: ne visada 200+ pažįstamų turės Gėlių Valsą arba Daktarą Keistąmeilę. Retkarčiais teks piratauti.

Kadangi interneto tiekėjai turi prižiūrėti internetą, tai jie neprižiūri fizinių apsikeitimo galimybių. Tai yra, neturėtų sekti kampais kaip eini pas draugelį ir neatiminėti tavo usb raktelio. Teoriškai šituo darbu turėtų užsiiminėti policija, bet jie kaip visada neturi benzino atvažiuot, arba per daug užsiėmę neaišku kuo. Taigi, visiems noriu palinkėti sėkmingo apsikeitimo ir prisiminkit - jūs nieko nevagiat, nes originalas (muzika, filmas, paskaita, t.t.) lieka ten, kur ir buvęs. Sėkmės!

Seni nauji laikai

Kiekvieną kartą pradedant naują blogą, kyla klausimas "O apie ką pradėti rašyti". Kadangi čia jau trečias blogas, tiksliau - ketvirtas, nes All That First Class Jet Set Brings Me Down buvo natūraliai numarintas su užsibaigusiu vienu gyvenimo etapu. Seni jo postai buvo perkelti į Baltijos Sezonų archyvą. Tačiau sezonai lieka sezonais, ten bus pildoma tam tikri išgyvenimai ir emocijos, daugiau melancholinio ir XIXa pab - XXa pr jausminio-emocinio lygio. London Seasons visiškai neturiu motyvacijos pildyti, praktika pasibaigė, dabar sėdžiu ir ieškau darbo šitame įvairiataučiame ir kartais būtent todėl sukeliančiame skrandyje bangas megapolyje. Reiškia antri sezonai neribotai uždaryti.

Nežinau ar verta pasiaiškinti, kodėl blogas vadinasi būtent 1980-1993, nes kiekvienas, kas bent kiek mane geriau pažįsta, žino kad manęs visiškai neveža dabartinis laikmetis ir pagrinde mano viduje prieš tai minėta 19-20 amžių sandūra kaunasi su aukščiau minėtais metais. Nereikia aiškinti ir to, kad aš tuos trylika metų laikau vienais sėkmingiausių žmonijos metų visais lygmenimis - gyvenimo, muzikos, filmų, atmosferos. Nenoriu veltis į tolesnes diskusijas, ypatingai tokio lygio kaip "Aš pažiūrėčiau kaip tu tada gyventum be interneto mobiliakų" arba "Tada nebuvo galima laisvai džinsų nusipirkti Lietuvoje" arba "Niekur tu nebūtum išvažiavusi" ir panašiai. Mane tokie ginčai vargina ir kelia nuobodulį. Aš ne šiaip sau taip pasakiau. Jeigu taip manau, reiškia tam yra svari asmeninė priežastis. Ir taip, man patiktų gyventi be interneto, aš taip gyvenau savo pirmus dvylika metų ir man buvo labai gerai. Lygiai taip pat be mobiliako. Man patinka laidiniai telefonai. Kai grįžtu namo, mobiliakus šveičiu į kampą ir skambinu laidiniu. Man patiktų muziką pirkti arba persirašinėti iš draugų arba visiems kartu susėdus klausyti. Kas trukdo taip daryti dabar? Besikeičiantis gyvenimas. Kad ir tų nelaimingų lėktuvo bilietų oro uosto (arba aerouosto, kaip iš senų knygų) kasoje jų jau nebeparduoda. Aš net išmanaus telefono neturiu. Nes man jo nereikia. 80% mano pažįstamų, kurie juos turi, dieną naktį vaikšto užsizombinę ir įsikniaubę į juos. Gatvėse žmonės į tave daužosi, nes vaikšto įsikniaubę telefonus.

 

P.S. turiu tokį namie, malonu klausytis net nudrožtų kasečių.