Šiandien pas mane groja: 5'Nizza
Šiandien galvojau, kodėl retai rašau blogą. Visų pirma, tai pas mane visiška tundra, dykuma ir ledynai. Nieko nevyksta, nieko neveikiu, sėdžiu ir vegetuoju šitam prakeiktam tolimam krašte. Ok, tarkim, kas gal įdomu tai tai, kad susiradau draugų Ukrainoje ir Rusijoje ir per dieną bent kelias valandas praleidžiu kalbėdama/susirašinėdama rusiškai. Tai bent kiek pataiso nuotaiką ir leidžia tobulinti savo rusų kalbos žinias. Bet nuo nuobodžios kasdienybės gelbėja tik šiek tiek.
Antra, man darosi sunku sklandžiai reikšti mintis lietuviškai. Kai parskrendu namo, namiškiai juokiasi iš tokių derinių kaip "mėlyna marškinėliai" arba vos ne belekokio žodžių kratinio ir keistos jų tvarkos sakinyje. Taip pat kartais pritrūkstu atitikments angliškam žodžiui. Žinau, čia yra siaubingai gėda ir nepagarba lietuvių kalbai (specialiai netaisiau šito sakinio, kad pasijaustų kokio lygio klaidos man gaunasi).
Trečia, man apskritai viskas ima įgrysti. Ištisom dienom ieškau sumauto darbo prakeiktam Londone, rezultatų beveik nulis arba ne tai ko reikia, viskas veda į neviltį ir blogą nuotaiką. Nieko nenoriu, noriu užmigti ir atsibusti vasarą namie. Trys su puse metų emigracijos jautresniems žmonėms labai kerta per nervus ir protą.
Laukiu naujo irasoo :)
ReplyDelete